Kas nepatiko namo savininkams
 
Mūsų namo gyventojus švelniai tariant "užkutendavo" administratoriaus nesiskaitymas darbų, remontų atlikimo klausimais. Jausmas buvo toks, kad darydavo, ką nori ir kada tik nori, vos tik susikaupdavo lėšų, ar kai jų jiems patiems gal prireikdavo... Jokių susirinkimų, nuomonės paklausimo, defektinių aktų – nieko nematydavom ir nežinodavom, bo mumi nieko ir nesakydavo. Jei kokiais metais ir buvo suorganizuotas kokis, na, tipo, susirinkimas, tai viduryje savaitės ir darbo metu. Na ir kas gi gali tan susibėgime sudalyvauti, nebent kokis nenuorama pensininkas. Todėl vis užplūsdavo (bangomis) pasipiktinimas eiline situacija ir noras susibėgti bendrijon. Bet, pradėjus konkrečiai domėtis, iniciatoriams tos bangos kaži kaip imdavo ir atslūgdavo, susidūrus su biurokratija. O kur dar laiko stoka informacijos paieškai, sisteminimui, pritaikymui, visų tų aktų (teisės) sužiūrėjimui...

Kartą ėmė ir „užkuteno“ galutinai

Bet vieną tokį kartą ėmė ir "užkuteno" galutinai... Po eilinio mūsų administratoriaus "pasidirbinėjimo" tai atskirose laiptinėse, tai kieme susibėgę kaimynai užkėlė suvis jau neeilinę audrą su visai jau nemenkais "pasibangavimais". Vieni kitus kritiškai kad apžvelgė, kad bedė pirštu į vieną ir kad jau tarė... Tu, sakė, su aukštuoju statybiniu, o nūnai ir laiko beturįs esi, pasilakstyk, kad nori, per laiptines ir surink parašų krūvą. Pradžiai... Na tai va teip, vat-vat, kaip tas kad sakė, ir tolimiausias kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.

Todėl pakeliui taip sau bepėdindami, jau kad pradėjom domėtis, kad pradėjom ieškoti, kasti, rinkti, skinti, tai jau taip, kad net ėmėm ir atradom "Ai" – kaip skauda ir "Oi" – kaip norim. Va čia tadum suvis greitai buvo gauti atsakymai į pagrindinius klausimus ir galmėjo nedelsiant ir papunkčiui paimti užu reikalo.

Pradėjo sakyti savo nuomonę ir mokytis išklausyti svetimą

Ir nors esame dar visai šiltutėliai ir šviežutėliai, tačiau jau vien priverstinis visų nuomonės sakymas – nori ar nenori, bet jau ėmė ir kažkaip su visam netikėtai susėmė krūvon kelių laiptinių padrikus vis dar begyvenančius kaimynus. Pradėjom (bent jau dauguma) domėtis ne tik savo laiptine, bet ir bendrais namo reikalais, sakyti savo nuomonę ir mokytis išklausyti svetimą. Nuomonėse ir pastebėjimuose išsigrynino pradinis veiksmų planas, tuo keliu pėdinam toliau.

Sakyč, supratingumas bent kiek labiau pasireiškia ne tik mašinų statymo nakčiai kultūroje, regis, netgi mažiau šiukšliname apylinkėse savo. Žinoma, pradėjome (pavieniui dar, sapnuose dar) mislyti netgi apie renovaciją, bet ir čia jau matosi noras pasikreipti ing asociaciją pastebėjimų bei patarimų. O galgi ana kaži kaip susigalvos paįtakoti galvas aukštybėse, kad kaži kaip ar patys, ar net ir Europa o-pa, o-pa ir padėtų ar bent palengvintų bendrijai išlaidas šildymui mažinti ne tik penkmečio planuose.

Žygį reikėjo pradėti jau senokai

Žodžiu, įvykus faktui ir po to atsigręžus atgalios, tapo aišku, kad tą žygį reikėjo pradėti jau senokai. Per tą laiką jau ooooooo, kiek buvo galima nuveikti SAU, bei oooooooooo, kaip pagerinti gyvenamos aplinkos kokybę SAU...

Mano patarimas vis dar ilgai mąstantiems: atsistokit tiesiai ant to kelio, pažvelkite į priekį ir ženkite tą pirmą žingsnį. Bo vis vien kada nors teks. Ir geriau vėliau (ta prasme – dabar) nei niekada, nes su kiekviena diena, ške, prarandame kažkiek to gero.

Sėkmės visame kame! Ir pasisekime taip pat.
 
Valdas
Kaunas, Savanorių pr.

Šaltinis - www.aioi.lt

Nuotrauka - pixabay.com